Yra sakoma, kad „vynas yra geriamas, o konjakas – degustuojamas“. Tai yra labai svarbu, nes degustavimo sąvoka būtinai apima laiko ir malonumo elementus, o malonumas priklauso nuo taurės pasirinkimo. Tuo galima įsitikinti labai paprastai – pirmiausia reikėtų atsisakyti didelių pūstų taurių. Šios taurės nevisiškai pritaikytos mėgautis konjaku, nes gėrimas taurėje yra plačiai išsklidęs, o pati taurė yra aukšta ir į viršų siaurėjanti. Kvapai plūsteli vienu metu ir yra per daug koncentruoti ir stiprūs, kartais labai nemaloniai. Šiuo atveju aromatą nustelbia alkoholis ir taip prarandami konjako aromato niuansai.

Konjakui degustuoti idealiausiai tinka atvira tulpės formos taurė, atrodanti ne tik subtiliau ir elegantiškiau. Tokios taurės dugnas yra šiek tiek platesnis nei viršus, todėl aromatai išsiskiria palaipsniui, atskleisdami konjako švelnumą, stiprumą bei rūšį.

Kai degustuojame konjaką, reikia vengti jį per daug sušildyti. Pūstos taurės tam buvo labai patogios, kuomet anksčiau namai buvo šildomi kiek kitaip – žemesnėje temperatūroje nei dabar, arba konjakas buvo laikomas rūsio temperatūroje, todėl jį reikėdavo pašildyti. Šiandien gyvename kiek kitokiose sąlygose ir konjaką laikome kambaryje tokios pat temperatūros, kokios konjakas yra tinkamas vartojimui. Be to, šildant konjaką išsiskiria alkoholis, todėl gėrimas parodo savo nemalonų ir stiprų kvapą, prarasdamas savo malonius aromatus.

Degustacijoje išskiriamos trys stadijos, apibūdinamos, kaip:

Išvaizda („AKIS„)

Kvapas („NOSIS„)

Skonis („BURNA„)

A K I S

Išvaizda tai pirmasis pojūtis, kuris atsiranda degustacijos metu.

Tikslas – stebėti spalvą, o taip pat skaidrumą ir klampumą.

Spalva: bespalvis, blankus geltonas, šieno geltonumo, aukso geltonumo, gintarinis, aukso spalvos migdolų, rudas, raudonmedžio, ugnies, tamsiai raudonas.

Skaidrumas: gilus, krištolinis, spindintis, blausus, balkšvas pieno, drumstas, su nuosėdomis.

Klampumas: vandeningas, aliejinis, riebus, sirupo tirštumo, su „kojomis“, su „ašaromis“.

N O S I S

Kvapas tai pojūtis, kuris vaidina patį didžiausią vaidmenį.

Kvapai gali pasiekti uodžiamąją zoną (nosies ertmių viršuje) tiesioginiu keliu, t.y. per nosies ertmę (I kontaktas) ir netiesioginiu – pereidami per burną ir grįždami per nosies ertmę, t.y. retro keliu (II kontaktas).

Galime atsižvelgti į uodimo svarbą, kai esame akimirksniu užvaldomi slogos ir neturime uoslės pojūčio.

Kvapas: bet koks uoslės pojūtis, suvokiamas nosies ertmėse, uodžiant medžiagą ar skystį.

Veiksmas:

Nosis – virš vertikaliai laikomos taurės. Iš pradžių uodžiame skystį, priartindami nosį skirtingais atstumais.

Pirmasis uodimas – nejudinant taurės siekiama pajusti kvapus iš kaip įmanoma tolesnio atstumo nuo taurės krašto. Vėliau palaipsniui nosis lenkiama prie taurės (arba atvirkščiai). Tai geras būdas įsitikinti apie pavyzdžio kvapo intensyvumą.

Antrasis uodimas – judiname stiklinę sukamaisiais judesiais, tai padidina skysčio kontakto su oru paviršių bei kvapų išsiskyrimą. Pratimą patariama kartoti daug kartų.

S K O N I S

Skonis, griežta prasme, yra vaizdingumo sinonimas. Bet degustacijos metu, priimama platesnė šio termino reikšmė.

Skonis tai pojūčiai, suvokiami burnoje. Skonis gali būti stiprus ar ne toks stiprus, ilgiau ar trumpiau išliekantis ir dažniausiai harmoningas. Tačiau yra sunkiausia išreikšti jausmus, kurie patiriami degustuojant konjaką.

Aromatas: bet koks uoslės pojūtis, suvokiamas retro nosies ertmėse, geriant gėrimą. Pojūtis suvokiamas burnos gilumoje. (Šnekamojoje kalboje, tai ansamblis malonių kvapų, kurie išsiskiria iš valgio ar gėrimo).

Aromatų puokštė: visi autoriai nesutaria dėl termino apibrėžimo. Atrodo, kad apibrėžimas įtakoja kitus – uoslės pojūtis suvokiamas kartu tiesioginiame bei netiesioginiame keliuose.

Aromatų puokštė (R A N C I O)= skonis + aromatas.

Veiksmas:

Absorbuojami keletas mililitrų konjako ir įkvepiama truputis oro burna. Taip skystis pasiekia daugelį mazgelių ir, veikiamas šilumos, išleidžia kvapnius garus, kurie pasiekia uoslės zoną retro nosies ertmėmis.

Ši operacija turi trukti nuo 10 iki 20 sekundžių. Gali būti nuryjamas labai mažas skysčio kiekis, kad pasiektų tolimiausius mazgelius.

Egzistuoja tik keturi skoniai, jaučiami liežuviu:

Saldus: jaučiamas liežuvio galiuku

Rūgštus: jaučiamas šoninėmis liežuvio pusėmis

Sūrus: jaučiamas centrine liežuvio zona

Kartus: jaučiamas ta liežuvio dalimi, kuri yra prie tonsilių.

Kitos burnos dalys: skruostai, gomurys, dantenos neturi mazgelių, bet leidžia suvokti kitus stimuliuojamus veiksmus, tokius kaip: šaltis, šiluma, susitraukimas, pikantiškumas.

Degustuojant konjakus galima atrasti ir kitas konjako išraiškos formas – aštrumą, stiprumą, švelnumą, agresyvumą.

Veiksmas:

Gomurys – prieš degustuojant konjaką, reikia gurkštelėti vandens, tuomet imtis dviejų veiksmų:

Pirmasis gurkšnelis – (daugiausiai 1-2 ml) – laikyti konjaką ant liežuvio, po to praryti, t.y. surinkama informacija apie konjako saldumą, rūgštumą, kartumą ir, progai pasitaikius, jo sūrumą. Taip pat pajuntamas gomurį sutraukiantis skonis, pilnumas, švelnumas…

Antrasis gurkšnelis – (daugiausiai 1-2 ml) – įvertinami pojūčiai, aromatų poskonis ir ilgai išliekantis skonis burnoje. Baigus tyrimą, reikia gurkštelėti vandens. Ir mes jau pasiruošę tirti kitą konjaką.

Konjakas visame pasaulyje laikomas vienu iš tinkamiausių gėrimų po pietų ar vakarienės. Yra labai daug konjako rūšių, todėl jį reikia pritaikyti prie gyvenimo situacijos. Baigiant pietus ar vakarienę, reikėtų rinktis geros kokybės XO kategorijos konjaką su Arabikos ar Robustos pupelių kava. Jeigu rūkomas cigaras, labiausiai derės stiprus, brandesnis, turintis prieskonių ir išlaikyto konjako natų, konjakas. Kiekvienas gali pasirinkti vieną ar kitą produktą, tačiau svarbiausia, kad kiekvienas vartotojas išsirinktų tai, kas jam labiausiai tinka. Konjako degustavimas prasideda nuo skonio lavinimo, nors tenka priminti jog dėl skonio nesiginčijama. Kaip ir vynas, konjakas yra vertas būti ragaujamu ir vertinamu, kad vėliau tie įgūdžiai būtų tobulinami. Tobulinama turi būti ne tik pati technika, bet svarbiausia – požiūris į patį konjaką.