Prasmingas atsitiktinumas, jog paroda „Konjakas ir moterys“ atidaryta ne kur kitur, o būtent Prancūzų kultūros institute Lietuvoje, kuris įsikūręs buvusiuose žinomo gydytojo, filantropo, švietėjo austro Josefo Franko (1771—1842) namuose. XIX a. pr. Vilniuje svetingų šeimininkų namai, vadinti tiesiog Franko namais, traukė intelektualiais susibūrimais ir koncertais. O vėliau šio pastato istoriją praturtino faktas, jog 1812 m. Napoelono Bonaparto žygio į Maskvą metu juose buvo įsikūrusi jo kariuomenės iždinė bei apsistojęs armijos intendantas, būsimas prancūzų literatūros klasikas Henri Beyle, dabar žinomas Stendalio vardu. Būtent į tą žygį, anot pasakojimų, imperatorius gabeno didžiulę statinę konjako, kuri nežinia kur prapuolė po pralaimėjimo carinei Rusijai. Bet kas žino, gal jai yra tekę pabuvoti tame pačiame rūsyje, kuriame „Cognac Boutique“ įkūrėjas, įvairios šio prabangaus gėrimo atributikos (plakatų, etikečių, knygų bei butelių) kolekcininkas Juozas Kabašinskas surengė išskirtinę parodą?
Konjako plakatai – tai daugeliui menkai pažįstama dailės sritis, kuri jau seniai traukia Europos ir Amerikos kolekcininkų dėmesį. J. Kabašinsko kolekcijoje, kuri pamažu pildoma jau nuo 1991 metų, šiuo metu yra per 3000 įvairių su konjaku susijusios atributikos pavyzdžių, iš kurių nemenką dalį sudaro seni, vintage plakatai nuo 1890 iki 1963 metų. Tai vienintelė būtent šiam, turtingą istoriją turinčiam tauriajam gėrimui skirta kolekcija Lietuvoje.
Žvelgiant į platų įvairių konjako gamintojų, įvairių laikotarpių, stilistikos plakatų spektrą, pirmiausia maga bent trumpai prisiminti plakato meno šaknis. Ši specifinė meno sritis atsirado kartu su besikeičiančiais visuomenės poreikiais ir liudija technologijų pažangos laimėjimus, kurie sąlygojo vis naujas galimybes. Tikrą proveržį plakato dizaino istorijoje sukūrė 1870 m. dailininkas, plakato meistras Jules Cheret, kuris išrado tam tikrą litografijos būdą, leidusį pigiau ir efektyviau kurti plakatus, naudojant įvairų spalvų spektrą. Iki tol plakatų, reklaminių afišų kūrimas buvo prabanga, kurią sau leisti galėjo ne kiekvienas verslas, todėl plačiausiai buvo naudojama primityvia, nespalvota medžio graviūros technika sukurta reklama. Galimybė kombinuoti meninį vaizdą ir tekstą atraktyvia forma leido 1870 m. Paryžiuje gimusiam Cheret litografiniam metodui tapti galinga inovacija, netrukus pasiekusia augančius kitus Europos ir Amerikos miestus. Paryžiaus, Berlyno, Milano gatvės tapo tikromis „reklamų galerijomis“, kuriomis lėtai riedant karieta ar žingsniuojant pėsčiomis praeiviai galėdavo ramiai žiūrinėti akį traukiančius vaizdus ir užrašus. Atsiradus pirmosioms mašinoms, plakato menui teko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Pirmieji plakato dizaineriai turėjo išrasti būdą, kaip greitai ir užtikrintai „sugauti“ ir „sulaikyti“ pro šalį greitai lekiančio žiūrovo žvilgsnį. Plakato menas atspindėjo ir tam tikrus nacionalinius, kultūrinius ypatumus: Prancūzijoje labiausiai kultivuojamas kavos ir svaigiųjų gėrimų pramonėje, Italijoje populiarumo viršūnėje – opera ir mada, Vokietijoje – mugės ir laikraščiai, Ispanijoje – bulių kautynės ir festivaliai, Amerika – literatūra ir cirkas.
Plakato menas artimai bičiuliavosi su tapyba jau vien dėl to, kad šioje, naujai besiformuojančioje srityje nuo pat pradžių ėmė darbuotis klasikinį tapybos išsilavinimą turintys dailininkai. Todėl plakato raidoje ryškiai justi laikmečio dvasią atspindinčio moderno (secesijos, Art Nouveau), Art deco, o vėliau – klasikinio modernizmo meninių stilių įtaka. J. Kabašinsko kolekcijos aukso branduolį sudaro Paryžiaus Belle Epoque plakatų pavyzdžiai, atspindintys optimistinį to laikmečio daugialypiškumą, kai greta egzistavo skirtingos stilistikos ir požiūriai – subtili klasika ir inovacijų siekis. Pavyzdžiui, neidentifikuoto dailininko sukurtame Cognac Godet plakate ryški Art Nouveau įtaka, susižavėjimas vienu ryškiausių jos atstovų Alphonso Muchos kūryba.Banguotos, manieringos linijos, augalinių motyvų naudojimas, orientalizmo, prerafaelitų dailės atspindžiai atliepia bendras XIX a. pr. Paryžiaus, Vienos, Čekijos architektūros, dizaino ir dailės tendencijas.
Ernest-Louis Lessieux sukurtame Cognac Otard plakate į akis krinta itin subtilus, ne reklamiškas gėrimo pateikimas, pasitelkiant svajingai nusiteikusios, puošnios damos portretą. Jeigu ne antraštė apačioje, būtų galima palaikyti šį plakatą portretu. Be abejonės, toks prancūzų peizažisto pasirinkimas buvo skirtas atidžiam apžiūrėjimui iš arti.
Analogiško siužeto plakate Cognac J. Dupont 1905 m. italų dailininkas Vincento Bocchino vaizduoja moterį kitaip – labiau provokuojančiai, artimiau Henri Touluz-Lotreko kurtų kabareto plakatų nuotaikai.
Gana dažnas konjako plakatų motyvas – žavi moteris, subtiliai laikanti taurelę. Be abejonės, pasitelkti moters grožį kaip didžiausią traukos garantą seniai atrasta reklaminė gudrybė. Įdomu, kad kai kuriais atvejais moters žavesys paperka žiūrovo akį taip, jog nebėra būtinybės vaizduoti pačios prekės. Pavyzdžiui, panašaus laikotarpio kitame Cognac J. Dupont plakate (dailininkas nežinomas) tapybiškai pavaizduota žavi moteris, skaitanti, matyt, mylimojo laiškelį, kurios sujaudintas žvilgsnis įtraukia į intriguojančią istoriją, kuriamą paties žiūrovo vaizduotės.
Išskirtinę vietą kolekcijoje užima „Cognac De L’Aigle. DELAMAIN & Co“ plakatas, kurio autorius – dailininkas Leonetto Cappiello. Šis italų kilmės tapytojas, karikatūristas ir plakato meistras, atvykęs į Paryžių 1898 m. (XX a. pr. Paryžius buvo menininkų meka) padarė šioje meno nišoje svarbių inovacijų, nulėmusių tolesnę dizaino plėtotę. Atkreipęs dėmesį, jog gatvėmis rieda vis daugiau mašinų, kuriose sėdint sunku sufokusuoti žvilgsnį į tapybine maniera sukurtus, nekontrastingus plakatus, jis aiškiai suprato, jog plakatas privalo evoliucionuoti. Cappiello ėmė naudoti labai kontrastingas spalvas, raiškių siluetų personažus iškirti iš fono, pirmenybę teikė lakoniškam, ir išraiškingam vaizdiniui, kuris iš pirmo žvilgsnio prikaustytų greitai judančio praeivio dėmesį. Jo metodas pasiteisino, todėl netrukus ir kiti dailininkai pradėjo imituoti šį stilių. Būtent vadinamasis Cappiello stilius paklojo pamatus modernaus reklaminio dizaino suvokimui, o taip pat ir prekės ženklo identiteto pradžiai. Minėtame jo plakate atsiskleidžia jam būdingi bruožai – kompozicijos dinamiškumas, veržlumas, kontrasto naudojimas, įsimenančio, logotipiško vaizdinio (šiuo atveju – erelio) pasitelkimas, paprastas, įskaitomas šriftas. Jo kūrybinis indėlis leido plakato menui atsiriboti nuo tapybos imitavimo ir užsitarnauti savarankiškos meno rūšies statusą.
Vėlesnių laikotarpių konjako plakatuose, kaip ir kitų produktų, neretai matyti tendencija išryškinti pačią reklamuojamą prekę, jos išvaizdą (pavyzdžiui, Max Sidaine plakatuose-iškabose).
Kita vertus, šiokių tokių sąsajų su tapyba vis tiek išlieka ir po II Pasaulinio karo sukurtuose plakatuose (Cognac Camus (dailininkas nežinomas, 1937); Cognac Camus (Tergny, 1963).
Žvelgiant į konjako plakatus galima ne tik stebėtis menininkų išmone, bet ir bent akies krašteliu distelėti į tuometinių didžiųjų Europos miestų gyventojų kasdienybės gyvenimą, pasilinksminimų kultūrą, humoro jausmą bei vertybes. Ir čia net ir be didesnės įžvalgos galima pasakyti, jog tokie dalykai, kaip prestižas, meilė ir sodrus taurusis gėrimas spindinčiame stikle išlieka nepaliesti laiko tėkmės.
Prasmingas atsitiktinumas, jog paroda „Konjakas ir moterys“ atidaryta ne kur kitur, o būtent Prancūzų kultūros institute Lietuvoje, kuris įsikūręs buvusiuose žinomo gydytojo, filantropo, švietėjo austro Josefo Franko (1771—1842) namuose. XIX a. pr. Vilniuje svetingų šeimininkų namai, vadinti tiesiog Franko namais, traukė intelektualiais susibūrimais ir koncertais. O vėliau šio pastato istoriją praturtino faktas, jog 1812 m. Napoelono Bonaparto žygio į Maskvą metu juose buvo įsikūrusi jo kariuomenės iždinė bei apsistojęs armijos intendantas, būsimas prancūzų literatūros klasikas Henri Beyle, dabar žinomas Stendalio vardu. Būtent į tą žygį, anot pasakojimų, imperatorius gabeno didžiulę statinę konjako, kuri nežinia kur prapuolė po pralaimėjimo carinei Rusijai. Bet kas žino, gal jai yra tekę pabuvoti tame pačiame rūsyje, kuriame „Cognac Boutique“ įkūrėjas, įvairios šio prabangaus gėrimo atributikos (plakatų, etikečių, knygų bei butelių) kolekcininkas Juozas Kabašinskas surengė išskirtinę parodą?
Konjako plakatai – tai daugeliui menkai pažįstama dailės sritis, kuri jau seniai traukia Europos ir Amerikos kolekcininkų dėmesį. J. Kabašinsko kolekcijoje, kuri pamažu pildoma jau nuo 1991 metų, šiuo metu yra per 3000 įvairių su konjaku susijusios atributikos pavyzdžių, iš kurių nemenką dalį sudaro seni, vintage plakatai nuo 1890 iki 1963 metų. Tai vienintelė būtent šiam, turtingą istoriją turinčiam tauriajam gėrimui skirta kolekcija Lietuvoje.
Žvelgiant į platų įvairių konjako gamintojų, įvairių laikotarpių, stilistikos plakatų spektrą, pirmiausia maga bent trumpai prisiminti plakato meno šaknis. Ši specifinė meno sritis atsirado kartu su besikeičiančiais visuomenės poreikiais ir liudija technologijų pažangos laimėjimus, kurie sąlygojo vis naujas galimybes. Tikrą proveržį plakato dizaino istorijoje sukūrė 1870 m. dailininkas, plakato meistras Jules Cheret, kuris išrado tam tikrą litografijos būdą, leidusį pigiau ir efektyviau kurti plakatus, naudojant įvairų spalvų spektrą. Iki tol plakatų, reklaminių afišų kūrimas buvo prabanga, kurią sau leisti galėjo ne kiekvienas verslas, todėl plačiausiai buvo naudojama primityvia, nespalvota medžio graviūros technika sukurta reklama. Galimybė kombinuoti meninį vaizdą ir tekstą atraktyvia forma leido 1870 m. Paryžiuje gimusiam Cheret litografiniam metodui tapti galinga inovacija, netrukus pasiekusia augančius kitus Europos ir Amerikos miestus. Paryžiaus, Berlyno, Milano gatvės tapo tikromis „reklamų galerijomis“, kuriomis lėtai riedant karieta ar žingsniuojant pėsčiomis praeiviai galėdavo ramiai žiūrinėti akį traukiančius vaizdus ir užrašus. Atsiradus pirmosioms mašinoms, plakato menui teko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Pirmieji plakato dizaineriai turėjo išrasti būdą, kaip greitai ir užtikrintai „sugauti“ ir „sulaikyti“ pro šalį greitai lekiančio žiūrovo žvilgsnį. Plakato menas atspindėjo ir tam tikrus nacionalinius, kultūrinius ypatumus: Prancūzijoje labiausiai kultivuojamas kavos ir svaigiųjų gėrimų pramonėje, Italijoje populiarumo viršūnėje – opera ir mada, Vokietijoje – mugės ir laikraščiai, Ispanijoje – bulių kautynės ir festivaliai, Amerika – literatūra ir cirkas.
Plakato menas artimai bičiuliavosi su tapyba jau vien dėl to, kad šioje, naujai besiformuojančioje srityje nuo pat pradžių ėmė darbuotis klasikinį tapybos išsilavinimą turintys dailininkai. Todėl plakato raidoje ryškiai justi laikmečio dvasią atspindinčio moderno (secesijos, Art Nouveau), Art deco, o vėliau – klasikinio modernizmo meninių stilių įtaka. J. Kabašinsko kolekcijos aukso branduolį sudaro Paryžiaus Belle Epoque plakatų pavyzdžiai, atspindintys optimistinį to laikmečio daugialypiškumą, kai greta egzistavo skirtingos stilistikos ir požiūriai – subtili klasika ir inovacijų siekis. Pavyzdžiui, neidentifikuoto dailininko sukurtame Cognac Godet plakate ryški Art Nouveau įtaka, susižavėjimas vienu ryškiausių jos atstovų Alphonso Muchos kūryba.Banguotos, manieringos linijos, augalinių motyvų naudojimas, orientalizmo, prerafaelitų dailės atspindžiai atliepia bendras XIX a. pr. Paryžiaus, Vienos, Čekijos architektūros, dizaino ir dailės tendencijas.
Ernest-Louis Lessieux sukurtame Cognac Otard plakate į akis krinta itin subtilus, ne reklamiškas gėrimo pateikimas, pasitelkiant svajingai nusiteikusios, puošnios damos portretą. Jeigu ne antraštė apačioje, būtų galima palaikyti šį plakatą portretu. Be abejonės, toks prancūzų peizažisto pasirinkimas buvo skirtas atidžiam apžiūrėjimui iš arti.
Analogiško siužeto plakate Cognac J. Dupont 1905 m. italų dailininkas Vincento Bocchino vaizduoja moterį kitaip – labiau provokuojančiai, artimiau Henri Touluz-Lotreko kurtų kabareto plakatų nuotaikai.
Gana dažnas konjako plakatų motyvas – žavi moteris, subtiliai laikanti taurelę. Be abejonės, pasitelkti moters grožį kaip didžiausią traukos garantą seniai atrasta reklaminė gudrybė. Įdomu, kad kai kuriais atvejais moters žavesys paperka žiūrovo akį taip, jog nebėra būtinybės vaizduoti pačios prekės. Pavyzdžiui, panašaus laikotarpio kitame Cognac J. Dupont plakate (dailininkas nežinomas) tapybiškai pavaizduota žavi moteris, skaitanti, matyt, mylimojo laiškelį, kurios sujaudintas žvilgsnis įtraukia į intriguojančią istoriją, kuriamą paties žiūrovo vaizduotės.
Išskirtinę vietą kolekcijoje užima „Cognac De L’Aigle. DELAMAIN & Co“ plakatas, kurio autorius – dailininkas Leonetto Cappiello. Šis italų kilmės tapytojas, karikatūristas ir plakato meistras, atvykęs į Paryžių 1898 m. (XX a. pr. Paryžius buvo menininkų meka) padarė šioje meno nišoje svarbių inovacijų, nulėmusių tolesnę dizaino plėtotę. Atkreipęs dėmesį, jog gatvėmis rieda vis daugiau mašinų, kuriose sėdint sunku sufokusuoti žvilgsnį į tapybine maniera sukurtus, nekontrastingus plakatus, jis aiškiai suprato, jog plakatas privalo evoliucionuoti. Cappiello ėmė naudoti labai kontrastingas spalvas, raiškių siluetų personažus iškirti iš fono, pirmenybę teikė lakoniškam, ir išraiškingam vaizdiniui, kuris iš pirmo žvilgsnio prikaustytų greitai judančio praeivio dėmesį. Jo metodas pasiteisino, todėl netrukus ir kiti dailininkai pradėjo imituoti šį stilių. Būtent vadinamasis Cappiello stilius paklojo pamatus modernaus reklaminio dizaino suvokimui, o taip pat ir prekės ženklo identiteto pradžiai. Minėtame jo plakate atsiskleidžia jam būdingi bruožai – kompozicijos dinamiškumas, veržlumas, kontrasto naudojimas, įsimenančio, logotipiško vaizdinio (šiuo atveju – erelio) pasitelkimas, paprastas, įskaitomas šriftas. Jo kūrybinis indėlis leido plakato menui atsiriboti nuo tapybos imitavimo ir užsitarnauti savarankiškos meno rūšies statusą.
Vėlesnių laikotarpių konjako plakatuose, kaip ir kitų produktų, neretai matyti tendencija išryškinti pačią reklamuojamą prekę, jos išvaizdą (pavyzdžiui, Max Sidaine plakatuose-iškabose).
Kita vertus, šiokių tokių sąsajų su tapyba vis tiek išlieka ir po II Pasaulinio karo sukurtuose plakatuose (Cognac Camus (dailininkas nežinomas, 1937); Cognac Camus (Tergny, 1963).
Žvelgiant į konjako plakatus galima ne tik stebėtis menininkų išmone, bet ir bent akies krašteliu distelėti į tuometinių didžiųjų Europos miestų gyventojų kasdienybės gyvenimą, pasilinksminimų kultūrą, humoro jausmą bei vertybes. Ir čia net ir be didesnės įžvalgos galima pasakyti, jog tokie dalykai, kaip prestižas, meilė ir sodrus taurusis gėrimas spindinčiame stikle išlieka nepaliesti laiko tėkmės.
Naujausi komentarai