Šis straipsnis paruoštas pagal Kyle Jarrard knygą: COGNAC The Seductive Saga of the World’s Most Coveted Spirit. Ar iš šios knygos galima spręsti, kurio Imperatoriaus įtaka buvo didesnė COGNAC istorijai? Ir tuo labiau kas įtakojo konjako kaip gėrimo kategorijos „Napoleon“ atsiradimą bei oficialų įteisinimą?

Ar tai NAPOLEON I?

Ar tai NAPOLEON III?

Taigi susipažinkite su paminėtos knygos detalėmis bei pasakojimais. Tai bus pirmasis pasakojimas pagal vieną iš knygų apie konjaką. Manau, kad kiekvienas iš skaitytojų susidarys savo nuomonę, kurio Imperatoriaus laikais buvo geresnė konjako gamybos, eksporto padėtis. Bet dėl kurio Imperatoriaus konjakas gavo atitinkamą kategoriją tikriausia bus sunku surasti galutinį atsakymą. Taigi daugiau nesigilindamas į atitinkamus argumentus, supažindinu su knygos ištraukomis.

Napoleonas būdamas taupus tikriausiai pats negerdavo daug konjako ir tikrai ne taip kaip jo užsienio reikalų ministras, Charles-Maurice de Talleyrand, gerų gėrimų žinovas. Pastebėdamas, kaip diplomatinės vakarienės metu svečias maukdavo savo konjaką, Talleyrand prieidavo prie “kaltininko” ir pabrėždavo, kad tokios kokybės brendis nusipelnė daugiau pagarbos. Susigėdęs gėrikas paklausdavo Talleyrand pamokyti jį, kaip reikia gerti konjaką ir ministras, paduodamas į rankas naują gėrimą, atsakydavo: “Laikyk savo stiklinę rankose kad ji sušiltų, tada lengvai pasukiok ją ir pridėk prie nosies, kad galėtum pajusti konjako aromatas”. “O tada?” – diplomatas paklausė. “O tada? Kai mes baigiame gerti, padedame savo stiklines ir pradedame… šnekėti!”

Vienas dalykas apie  kurį p.Talleyrand be abejonės diskutuodavo su savo kolegomis buvo Luzijanos Teritorijos, kurią Prancūzija buvo ką tik atsikovojusi iš Ispanijos, pardavimas amerikiečiams už aštuonis milijonus frankų. Tai buvo milžiniška suma, kurią Napoleonas panaudojo padengti įsiveržimo plano į Angliją  išlaidas. Tūkstančiai laivų buvo pastatyti ir nukariavimo planai parengti, tačiau 1805 anglų laivynas valdomas lordo Nelson‘o laimėjo vieną mūšį Cape Trafalgar ir prancūzų karinis jūrų laivynas išnyko metams.

Prancūzų verslininkai sunerimo, todėl, kad jie tik pradėjo mėgautis dešimtmečio karo veiksmų prieš Britaniją laimėjimais. Dabar Anglijos laivynas pradėjo spausti prancūzų prekybinę laivybą. Tik keli laivai Prancūzų laivai galėjo eksportuoti prekes, todėl  La Rochelle, Rochefort ir Bordeaux uostų prekyba visiškai sumenko. 1806 gegužę Anglija paskelbė blokadą prancūzų uostams, o lapkritį Napoleonas, kuris kartu su savo armija, turėjęs tikslą užkariauti Europą, paskelbė Britanijos uostų blokadą. Nė vienas laivas atvysktantis iš Anglijos arba jos kolonijų negalėjo įplaukti į Prancūzų arba Prancuzijos sąjungininkių uostus. Sekančiais metais anglai sustiprino Prancūzijos ir jos sąjungininkų blokadą, praleisdami tik neutralius laivus, kurie buvo patikrinami ar nėra vežama Nepoleono armijai reikmenų.

Dauguma prancūzų verslininkų palaikė Imperatoriaus Kontinentinę Sistemą. Konjakas buvo viena iš prekių, kurios praslysdavo pro kratas. Daugiausiai dėkoti reikėtų amerikiečių jūreiviams, kurie po neutralia vėliava patenkdavo į Charente upę, prisikraudavo pilnus laivus brendžio statinėse ir išveždavo į Šiaurės jūros uostus, kaip Emden‘ą (Olandų-Vokiečių siena) ir Tonning‘ą (Šiaurinis Hamburg‘as), iš kurių brendis statinėse buvo išvežiojamas Europos klientams, ir ypač anglams. Anglų javai, iš kurių buvo gaminamas viskis, tais laikais taip gausiai neaugdavo, kas galėjo kenkti brendžio gamybai, todėl valstybė beveik neprieštaravimo prancūzų brendžio importavimui – kompensuoti alkoholio stygį. Gan neilgai trukus, amerikiečių laivai nustojo plaukti į Emden‘ą ir Tonning‘ą ir paskelbė Šiaurės jūros uostus, kaip jų pagrindinę vietą konjako gabenimui tiesiogiai į Anglijos uostus ar pačią Ameriką.

Konjako krovinių (statinėse) apimtys padidėjo nuo 32,000 hektolitrų 1899 metais iki 100,000 hektolitrų 1807 metais. Konjako prekeiviai, labiausiai išskiriant Martell konjako namus, keliaudavo į Angliją, kad gautų licenziją importuoti jų konjaką į Angliją. Prancūzų valdžia, nepaisant susirūpinimų, dažniausiai patvirtino prekeivių prašymus dėl eksporto iš šalies.

Po kiek laiko, pareigūnai pradėjo leisti naujus įstatymus ir viskas tapo labiau komplikuota, nes abipusės blokados pradėjo kenkti abiem pusėm. Prancūzų muitinės inspektoriai atsisakė laiduoti įvežamus ir net konfiskuotus siuntinius. Naujos taisyklės nustatė, kad nė vienas krovinys nebus eksportuojamas, kol jis neturės kai kurių gamybos produktų – daiktų, kurių anglai neleistų įsivežti į jų šalį bet kokiu atveju. Kai kurie siuntėjai apėjo šį suvaržymą pirkdami pigius gamybos produktus ir tada išmesdami juos į jūrą. Tonos prancuzų indų tūnojo Atlanto vandenyno dugne.

Ir, kad dar labiau pasunkinti situaciją, britai nesustojo kelti importo mokesčių brendžiui. Konjako prekeiviai paliudijo krovinių apimtys 1808 metais krito perpus iki 55,00 hektolitrų, ir vėl perpus iki 23,000 hektolitrų 1809 metais ir iki 16,5000 hektolitrų 1812 – pačiais blogiausiais metais.

Prekybos karo intensyvumas vyko tuo pat metu, kaip ir didžiosios tikrojo karo kovos Europoje. Kai kurie Konjako namai išsilaikė tik pardavinėdami brendį Napoleono armijoms. Tačiau Imperatoriaus karinis tikslas ir “Kontinentinė Sistema” uždėjo dar didesnį krūvį Charente‘s kraštui. Jiems didžiausia našta buvo karo prievolė: arklių, pašaro ir maisto paklausa išprovokavo kaimo gyventojų pasipriešinimą. Kada būdavo tarnybos atsisakymas, Napoleonas greitai sureguodavo panaudodamas represiją – šešiolika tūkstančių dorų pasipriešintojų buvo įkalinti Ile de Re saloje. Šimtai ten ir mirė arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Kai 1815 metais Napoleonas išgyveno paskutinį pralaimėjimą, jo pagrindinių kampanijų išlaidos labai išaugo, kad dauguma žmonių – ypač konjako prekeiviai ir kiti verslo klasės atstovai – džiaugėsi Imperatoriaus pasitraukimu.

Netgi, oras buvo blogas kurį laiką, ypač 1811-aisiais bei 1813, ir grūdų kainos sparčiai augo. Galbūt labiausiai bauginantis buvo Britų armijos puolimas per pietvakarius 1814-aisiais, kuomet priešų kariauna okupavo Bordo regioną ir žygiavo link Rochtefort‘o su noru sunaikinti prancūzų pabūklus. Tai įvyko tik Napoleonui atsistatydinus 1815-ųjų birželį po pralaimėjimo Britams Vaterlo mūšyje.

Imperatoriaus karieta riedėjo tremtin, palikdama šiaurinę Konjako regiono dalį. Visą kelią, tarp Poitiers ir Niort‘o, užkietėję rėmėjai pasitikdavo šalikelėje raudodami ,,šlovė imperatoriui”. Atvykus į Rochtefort‘ą liepos 3-ają , Napoleonas buvo sutiktas rėmėjų, kurie jį įnirtingai palaikė stovėdami už Prefektūros durų, kur jis buvo apsistojęs iki jam atiduodant pagarbą sąjungininkams. Po kelių dienų, Napoleonas traukė link Šv. Elenos salos, kurioje svarstė ar vienyti Bordo ir La Rochelle jūrininkus  toliau kautis, ar visgi bandyti pralaužti britų blokadą ir trauktis į Jungtines Valstijas. Naujai išrinkti vietos klerkai tuomet nusprendė sustabdyti Napaleono pabėgimą ir jį įkalinti. Norint išvengti klerkų pinklių ar Britų kalėjimo, liepos 15-ąją Napoleonas nusprendė pasiduoti Britų laivo Bellerphon‘o kapitonui, taip tikėdamasis prieglobščio.

Konjako regionas taip pat prisidėjo prie šios dramos kulminacijos. Viena istorija teigia, neva Napoleonui svarstant pabėgimo galimybes Šv. Elenos saloje, prancūzų fregatoje La Saale, konjako krovinys iš Prancūzijos pasiekė laivą, kuris turėjęs įtikinti Britų laivyną, leisti Napoleonui pasiekti taip trokštumus Amerikos krantus. Tačiau, Napoleonui pasidavus, Britai pasismaguriaudami ištuštino taip vadinamo eleksyro atsargas.

Napoleono I gėrimų tiekėju yra vadinamas Emmanuel Courvoisier, kuris kartu su bičiuliu Louis Gallois turėjo ypatingai klestinčią vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų daryklą netoli Paryžiaus, kurią imperatorius aplankė 1811-aisias. Courvoisier šeima pasinaudojo šia trumpa bičiulyste su imperatoriumi ir ta proga iš jos pasipelnė. Felix Courvoisier, Emanuelio sūnus, atidarė naują daryklos vyriausiąją valdybą Jarnac mieste 1835-aisias, kurios statusas buvo įtvirtintas 1843-aisias. Vėliau, 1869-aisias, Courvoisier šeima tapo oficialiais konjako tiekėjais imperatoriui Napoleonui III. Būtent dėl to Napoleono siluetas atsispindi ant Courvoisier konjako butelių.

Taip pat Courvoisier įsigijo keletą tikrų Napoleono aprėdų, kurious eksponuoja savo būstinėje Jarnac mieste.

Šiomis dienomis Napoleono siluetas yra uždėtas ant Courvoisier butelių , o įmonė netgi nusipirko, ką jie teigia, yra imperatoriaus asmeniniai daiktai – skrybėlė, paltas ir netgi plaukų garbana, kuriuos eksponuoja savo štabe Jarnac. Courvoisier, taip pat atvėrė kelią į konjako rūšies, pavadintą Napoleono garbei, sukūrimą. Šis vardas duoda taktišką, tačiau istoriškai nepagrįstą įvaizdį, kad brendis yra toks pat senas kaip ir imperija, kai iš tiesų pagal įstatymus jis gali būti tik šešių su puse metų senumo.

Tačiau kai net ir Burbonų dinastija perėmė vėl valdžią, kai Louis  XVIII perėmė sostą, atsistatymas po ekonominių problemų po Napoleono valdymo metų nebuvo spartus. 1816 metų derlius buvo katastrofiškas, pridedant Tambora kalno ugnikalnio išsiveržimą 1815 metais  Nyderlandų Rytų Indijoje ir 1816, dėl pelenų uždangos apjuosusios Europą, buvo praminti “metai be vasaros”. Potvyniai, liūtys ir šaltis suniokojo derlių daugumoje šalių ir visas žemynas patyrė maisto stygių. Prastas oras truko iki 1820 metų, kurie per paskutinių penkiolika metų skaitosi šalčiausi “Mažojo Lendynmečio” Europoje laikotarpiu. Prekyba šlubavo dėl anglų protekcionizmo, kuris prekybą stabdė dėl griežtų reikalavimų. Tai darė įtakos konjako prekeiviams, kadangi dauguma eksporto ėjo į Britaniją – 83 procentai 1819 metais. Palyginimui, tik 5 procentai tais metais nukeliavo į Vokietiją ir JAV, o 12 likę procentų liko Prancūzijos rinkai.

Kai karas baigėsi, žemės ūkio darbininkai tapo vėl turtingi ir didžioji dalis naujų vynmedžių sodinimai prasidėjo visoje Prancūzijoje,  kas prisidėjo prie šalies vynuogynų ir vyno produkcijos išsiplėtimo. Sostinė pavirto industriniu centru, kai prekyba vėl atgijo. Per Napoleonišką blokadą, dauguma neparduoto konjako niūkojo rūsiuose ir sandėliuose, senstantys ir tampantys rafinuoti. Šiuo metu, tai tapo dažnas reiškinys tenkinti gerbėjų norus Britanijoje, dažnai su pašiepimu tai buvo vadinama “Napoleono brendžiu”. Anglai industrinės revoliucijos dėka tapo pirmaujantys gamybos prekių eksportuotojais.

Prancūzija atsiliko šiame industriniame atgijime. Tačiau, vis tiek sugebėjo išlikti didžiausia rankų darbo prekių gamintoja ir eksportuotoja visame žemyne. Šilkas, pirštinės, porcelianas, prisidėjo prie prekių, kaip konjakas, kuris pradėjo tapti vis populiaresnis žemesnio sluoksnio anglosaksų tarpe. Konjako kroviniai patrigubėjo nuo 33,000 hektolitrų 1815 metais iki 100,000 hektolitrų 1823 metais, kai karaliaus Louis XVIII valdžia ėjo į pabaigą.

Manau, kad kiekvienas susidarė savo nuomonę, bent dalinę. O kad būtų dar lengviau rasti atsakymus į iškeltus klausimus, kitame straipsnyje paanalizuosime dar ir kitą knygą, o po to dar ir kitą. Iki kitų susitikimų!